Nuo seno vyko specialistų ir šiaip suinteresuotųjų ginčai dėl druskos: vis dėlto kenkia druska žmogui ar ne, kokią įtaką ji daro organizmui? Tokie klausimai ypač dažnai buvo keliami išsivysčiusiose industrinėse valstybėse, kai imta visuotinai rūpintis žmonių sveikata ir įvairių ligų profilaktika. Buvo teigiama, kad druskos vartojimas gali būti susijęs su padidėjusiu kraujospūdžiu, osteoporoze (kaulų išretėjimu), širdies ligomis. Druska buvo kaltinama net vėžio sukėlimu bei gyvenimo sutrumpinimu.

Turbūt visi daugiau ar mažiau esame girdėję apie jodo trūkumo problemą bei su ja susijusius sveikatos sutrikimus. Jie pastebėti jau senovėje, tik nežinota jų priežasties. Kodėl mums reikalingas jodas? Jodas - tai mikroelementas, būtinas žmonių ir naminių gyvūnų skydliaukės normaliam funkcionavimui. Trūkstant jodo, sutrinka hormonų, palaikančių normalią organizmo medžiagų apykaitą, gamyba.

Mažiausiai jau 4 tūkst. metų žmonija vartoja druską maistui konservuoti ir jo skoniui pagerinti. Suaugusio žmogaus organizme yra apie 250 g druskos, kurios daliai pasišalinus su išskiriamais skysčiais, jos balansas turi būti atkurtas gaunant druskos iš išorės. Druska atlieka svarbų vaidmenį organizmo medžiagų apykaitos procesuose, palaiko skysčių balansą.

Kai druskos klodų sudėtis neatitinka įvairių rūšių druskai keliamų reikalavimų, į paviršių iškelta druska yra perdirbama - ji išvaloma nuo nepageidaujamų priemaišų, tirpalas išgarinamas vakuume (iš čia jos pavadinimas). Kaip žaliava šiai druskai gali būti panaudota bet kokia - iškasamoji,

Istoriškai seniausiai druska išgaunama iš jūros bei kitų druskingų antžeminių bei požeminių vandens telkinių natūraliu vandens tam tikruose atskirtuose plotuose garinimu energijos šaltiniais panaudojant dvi gamtos jėgas - saulę ir vėją. Toks druskos gavybos būdas gali būti naudojamas tik sauso ir karšto klimato kraštuose turint nemažus tinkamus pakrančių plotus. Nesant šių topografinių ir klimatinių sąlygų (Japonija, šiaurės šalys), taikoma greitesnė gavyba - koncentruojant sūrymą ir iškristalinant druską.

Druskos istorija - tai žmonijos istorijos sinonimas. Visų tautų kultūrose druska vienaip ar kitaip atsispindi tautosakoje bei kasdienio gyvenimo papročiuose, posakiuose, prietaruose (netyčia papylęs druską gali susilaukti nesėkmės, o kad nenužiūrėtų bloga akis, reiktų sviesti žiupsnelį druskos per kairį petį). Druskos svarbą žmonių gyvenime rodo ir tas faktas, jog senovės tautos ją naudojo kaip piniginį ekvivalentą. Garbingi svečiai taip pat sutinkami su duona ir druska. Senolių išmintis sako, jo nepažinsi žmogaus, kol pūdo (16 kg) druskos kartu su juo nesuvalgysi (apskaičiavus pagal kasdien sunaudojamos druskos kiekio normas, toks kiekis dviese turėtų būti įveiktas per 3-4 metus). Jau Biblijoje gerbtino žmogaus sinonimas įvardijamas "žemės druska". Žinomas senovės graikų paniekinamas posakis apie žmogų, kad jis "nevertas savo druskos". Japonijoje išskirtinę druskos svarbą ir pagarbą jai rodo dievybių panteone esantis druskos dievas, kuris garbinamas ir šiuolaikinių technologijų amžiuje.